Requiem ## Poem by Nastasimir Franovic

Tau, mano brangioji, paruošė šilkinį apsiaustą.
Jie atiduos visas jėgas, kad tik iškeliautum iš šio pasaulio.
Kad sutryptų tavo vardą, kad ištrintų tave iš mūsų atminties.
Kad tūkstantį ir daugiau metų trukusią tavo istoriją suspaustų į savo istorines skyles tamsiose bedugnėse.
Ar gali būti, mano mielasis, kad jie pavogs mūsų karalystes, mūsų tautinius drabužius, mūsų dainas, mūsų lopšines, mūsų pasakas, mūsų išminčius ir poetus?

Jie nori pakeisti mūsų gyvus herojus kažkokiais išgalvotais personažais ir jų legendomis. Mūsų herojai yra gyvi, kūnas ir kraujas iš istorijų, pasakojamų šimtmečius prie naktį mirgančios ugnies.
Mūsų kardų ašmenis ir karinę garbę jie sutepė savo legendomis. Žodį „laisvė" jie išgirdo iš mūsų.

Jie pasisavino mūsų kalnų viršūnes ir slėnius, iš kurių mes šaukdavome vieni kitus ir švęsdavome savo pergales.
Jie pašaipiai mini žodžius, kurių mus mokė motina prie židinio.
Jie neleidžia mums kalbėti taip, kaip kalbėjome nuo vaikystės.
Jie paverstų mūsų namus dykviete, mano brangioji.
Viskas dėl tarnų ir išdavikų. Viskas dėl svetimos naudos.
Motina jie Biblijos maldas pavertė pasakomis.
Jie bando mus juo užnuodyti. Mūsų senovinės šventovės, kurias protėviai pastatė šventajam krikštui, kur priešais bažnyčios vartus palikdavome savo kalavijus ir ginklus, dabar yra jų Dievo namai.
Motina, jie užgrobia viską.
Ar tau gėda dėl mūsų, savo sūnų ir dukterų?
Tu prisimeni daugiau nei tūkstantį metų, laiką ir įvykius, mūsų garbės vėliavą, po kuria suakmenėjo vėliavnešiai.
Vėliavos, suvarpytos kulkų kruvinos ir stačios.
Jūs prisimenate tvirtus garbingus žmones, stovinčius savo žemėje.
Jūs jais didžiavotės.
Motina, ar tau gėda dėl savo sūnų ir dukterų?
Ar esame verti savo tėvynės?
Nekaltink mūsų, motina!
Motina, mes prisiekinėtume garbingai, bet praradome tikėjimą savimi.
Nesugadink mūsų garbės, nes mes ją iššvaistėme!
Neliūdėk dėl mūsų, motina!
Priversk mus panaudoti savo jėgas ir išmintį!