Pasaulis į širdį Poem by Paul-Eerik Rummo

Pasaulis į širdį neįsilaužė, o įsėlino,
įsisunkė jis, o neįsibrovė.
Ilgą nemigos naktį prie lovos
su tvarsčio nimbu matau sėdintį.
Ko sapnuose jis užstoja man saulę,
guosti norėdamas ar suraminti?
Gąsdina? Erzina? Migdo? Ar saugo?
Gal jis ką liepia? Ak, ar jis mintį
nors kokią turi — šiaip sau užklydo
akim užmiegotom praeivis
valandą kitą sušilti į vidų,
pasisvečiavęs ir pasiraivęs,
kaip niekur nieko, juosiasi juostą,
nepamojavęs — išnyko iš sykio.
Kvapą netikro dosnumo uostau,
ne gaivinančią vėsą, ugnį paliko,—
ugnį nešildančią, nebūtį matinę,
lyg brolio balsą, neaiškų tokį,
abejingumą: tąsų ir vienatonį,
vieną — vienintelį — vienatinį.